QUELLES LANGUES APPREN DRE? CHOIX DES LANGUES ÉTRANGÈRES À L’UNIVER SITÉ VYTAUTAS MAGNUS

Kiekviena kultūra skatina gerbti ir propaguoti savąją kalbą bei mokytis svetimų kalbų, kad galėtų plėtoti prekybinius, kultūrinius, tarpusavio bendradarbiavimo ryšius, įvairius mainus. Taigi, kokią kalbą pasirinkti tarp tokios kalbų įvairovės? Kokia kalbų ateitis? Tai klausimai, į kuriuos ieškosime atsakymo šiame straipsnyje, remdamiesi Eurobarometru, Calvet barometru, europiniais dokumentais, skatinančiais daugiakalbystę. Straipsnyje taip pat aptarsime kalbų pasirinkimo tendencijas VDU Užsienio kalbų institute 2002–2012 metais. Niekam ne paslaptis, kad anglų kalba jau tapo lingua franca, tad mes labiau domėsimės kitomis kalbomis, kurias studentai renkasi kaip antrąją, trečiąją, ketvirtąją ir t. t. Pagal Calvet barometrą pasaulio žemėlapyje penkios populiariausios kalbos yra anglų, ispanų, prancūzų, vokiečių ir rusų. Tad būtų logiška manyti, kad jos galėtų išsidėstyti ta pačia tvarka ir mūsų lentelėse. Europiečiai naudingiausiomis mano esant anglų, prancūzų, vokiečių, ispanų ir rusų kalbas. Mūsų universitete populiariausių kalbų penketuke be anglų kalbos puikavosi ispanų, prancūzų, italų, vokiečių, rusų, japonų, lenkų ir norvegų kalbos. Penketuko niekada neapleido ispanų, prancūzų, vokiečių ir italų kalbos. Rusų kalba į minėtąjį penketuką pateko 2008 m. ir jos paklausa vis didėja. Pati populiariausia tarp kitų kalbų yra ispanų kalba (ji net devynis kartus iš vienuolikos buvo pirmoje pozicijoje, tik du kartus, t. y. 2009 ir 2010 m., ją užleido prancūzų kalbai). Italų kalba nei pasaulio, nei populiariausių Europos kalbų penketuke nefigūruoja, o pas mus ji išlieka viena iš labiausiai geidžiamų. Gan epizodiškai studentai parodo didžiulį susidomėjimą norvegų, japonų kalbomis. Keista, bet kaimyninė lenkų kalba penketuke buvo tik kartą per nagrinėjamą periodą (2004 m.). Apibendrinant galima teigti, kad, lygindami kalbų populiarumą su Europa, matome ir panašumų, ir skirtumų. Šio straipsnio tikslas – atkreipti mokytojų, dėstytojų bei visuomenės dėmesį į poreikį mokytis užsienio kalbų visą gyvenimą, pakviesti juos diskusijai, palyginti svetimų kalbų pasirinkimo tendencijas Europoje bei Lietuvoje ir, žinoma, – skatinti daugiakalbystę.Suivant la définition de Claude Hagège, une langue vivante est celle, par opposition à une langue morte, que les locuteurs utilisent naturellement pour la communication entre les personnes. De plus, de nombreuses cultures stimulent l’apprentissage de certaines langues pour favoriser les échanges commerciaux et culturels. Nous allons surtout nous intéresser à ce deuxième aspect, c’est-à-dire à l’apprentissage ou le choix d’une langue étrangère. A cette fin, nous allons analyser l’Eurobaromètre spécial n° 386 « Les Européens et leurs langues » paru en juin 2012, le Baromètre Calvet, l’enquête du laboratoire européen d’anticipation politique (LEAP/E2020) sur l’avenir des langues ainsi que d’autres documents européens sur le plurilinguisme. En ce qui concerne notre propre recherche, nous présenterons les diagrammes de l’offre et du choix des langues étrangères à l’Institut des langues étrangères (ILE) de l’université Vytautas Magnus en 2002–2012 afin de comparer les tendances des préférences langagières. Comme l’anglais est déjà considéré comme une lingua franca, notre étude va en général se baser sur les langues vivantes austres que l’anglais, autrement dit, les « langues tertiaires» (Hufeisen & Neuner, 2004). Cet article vise à présenter la situation des langues étrangères à l’ILE et la comparer à celle en Europe afin d’inciter la discussion concernant l’apprentissage des langues étrangères dans toutes les institutions ainsi que « tout au long de la vie » comme le recommande le Cadre Européen Commun de Référence (CECRL) pour les langues ainsi que les autres documents du Conseil de l’Europe conçus pour promouvoir le plurilinguisme.“The main role of a language is to enable communication among people, i.e. to perform the communicative function. The language of each nation is the means to create its culture and literature (the aesthetic function), as well as to express the nation’s self-awareness and values – character, customs and thinking.” Every culture invites to respect and promote the national language and learn foreign languages in order to develop trade and different kinds of exchange, as well as intercultural communication. So which language should be chosen bearing in mind the variety? Could one language be more useful? These are the questions posed in this article. The answers will be based on the data from Euro barometer on “Europeans and their languages”, “Common European Framework of Reference for Languages” and many other European Council documents promoting multilingualism. The article will also touch upon language choice tendencies in the Institute of Foreign Languages at Vytautas Magnus University over the past 11 years, illustrated by graphs and tables. The number of languages offered by our institution has reached 30 but the analysis of language preferences shows that some languages are more popular than the others. It is well known that English has already become the lingua franca, so we will focus more on the languages that students choose as second, third, fourth etc. The map of the world according to Calvet barometer presents five most popular languages – English, Spanish, French, German and Russian. It is only logical that they appear in the same order in our tables. Europeans find English, Spanish, French, German and Russian the most useful. Over the past 11 years, Spanish, French, Italian, German, Japanese, Polish, Russian and Norwegian languages (except English) have been among the top five at VMU. Spanish, French, German and Italian have always been in the top five. The Russian language was included in this group in 2008 and its demand is growing. The most popular language is Spanish – it was in the first position nine times and only twice it gave the position over to the French language (in 2009 and 2010). Italian is not among the first five either in the world or in Europe, but at VMU it is in great demand. Students episodically demonstrate exceptional interest in Norwegian and Japanese. Oddly, Polish, the language of our neighbours, was included in the group of the top five only once over the period of analysis (in 2004). In summary, it can be stated that the comparison of language popularity in Europe discloses similarities, as well as differences. The focus of the article is to call teachers’, lecturers’ and society’s attention to the demand of life-long language learning, to invite them for discussion to compare the tendencies of foreign language preferences in Europe and Lithuania and to promote multilingualism