PRESERVING LANGUAGES BEYOND THE POLITICAL DIMENSION: SOME PROPOSALS FOR A DIALECT PLANNING

Pastaraisiais metais dėka kalbos planavimo iniciatyvų, kurios inter alia apima kalbų pripažinimą politiniu lygmeniu, susidomėta kalbų išsaugojimo klausimais. Šiame straipsnyje pristatomas tyrimas pagrįstas dichotomine situacija: kalbos, turinčios oficialiosios kalbos statusą ir plačiai vartojamos įvairiose institucijose, ir kalbos, kurios tokio statuso neturi ir yra priskiriamos dialektų kategorijai. Kadangi skirtumai tarp kalbų ir dialektų yra iš esmės sociolingvistiniai, o ne vien tik kalbiniai, netikslinga kalbos oficialųjį statusą laikyti atskaitos tašku kalbų išsaugojimo procese. Be to, žinant, kad oficialiosios kalbos statusas paprastai suteikiamas tik mažam skaičiui kalbų, siekiant išsaugoti kalbas, neturinčias oficialiosios kalbos statuso, reikalingi kiti sprendimai. Vienu iš tokių sprendimų galėtų būti dialektų planavimo iniciatyvos, kurių pagrindinis tikslas ne plėsti kalbos vartojimą įvairiuose domenuose, o siekti ją išsaugoti. Šiame tyrime dialektų planavimas analizuojamas apimant penkis etapus: (1) tekstyno planavimas pirmiausia susijęs su kalbų dokumentavimu; (2) statuso planavimas, apimantis tam tikras kalbos išsaugojimo iniciatyvas, be oficialaus statuso pripažinimo kalbinių teisių atžvilgiu; (3) prestižo planavimas – pusiausvyros išlaikymas tarp kalbų ir dialektų, pasižyminčių „silpnesniu“ statusu, skatinant kalbų vartotojų suvokimą, kad kiekviena kalba yra neatsiejama kultūros dalis; (4) kalbų mokymo planavimas, apimantis kalbų mokymo strategijas; (5) kalbos vartojimo šeimoje planavimas, skirtas stiprinti kalbos vartojimo tradicijas šeimojeIn the last few years a growing attention on the preservation of languages has developed, thanks to initiatives of language planning, which imply inter alia the recognition of an idiom as a language at the political level. This view follows the dichotomy between those idioms that are official languages of institutions and those which h do not have such status, i.e. dialects. However, the difference between languages and dialects being socio-linguistic and not linguistic tout court, the efforts for preserving languages should not take the official status as a reference point. In addition, since it is very unlikely to give the same official status to a large number of languages, a different solution should be envisaged for non-official languages. Thus, they could be preserved through initiatives that can be named as dialect planning, the main purpose of which is not spreading a language in all domains but its preservation. Dialect planning is analysed in this study considering its five steps: (1) corpus planning that entails, first of all, language documentation; (2) status planning that implies some protections without entailing the recognition of the status of official language in the light of the linguistic rights; (3) prestige planning that counterbalances the ‘weaker’ status of dialects with respect to languages, by instilling in speakers the awareness that idioms are fundamental parts of cultures; (4) acquisition planning that identifies the strategies carried out for teaching a language; and (5) family language planning aimed at strengthening the family language transmission