Vandens motyvas Liūnės Sutemos ir Astridos Ivaskos poezijoje

Straipsnyje pasitelkus fenomenologinės analizės principus siekiama apžvelgti vandens motyvo svarbą dviejų baltų tautų poečių – Liūnės Sutemos ir Astridos Ivaskos kūryboje. Reikšmingas Liūnės Sutemos ir Astridos Ivaskos poetinio pasaulėvaizdžio elementas yra vanduo, savitai ženklinantis pasaulio ritmus ir žmogaus egzistenciją, glaudžiai susijęs su asmenybės saviidentifikacija. Liūnės Sutemos ir Astridos Ivaskos poezijoje vandens stichija dažniausia įprasminama lietaus, sniego, ledo, ežero, jūros struktūra, kuria liudijama stipri gyvenimo manifestacija, viename lygmenyje simboliškai susiejant realybę ir iliuziją, realų ir anapusinį pasaulį. Vanduo Liūnės Sutemos ir Astridos Ivaskos poezijoje yra ir mirties, ir gyvybės simbolis. Poečių kūrybą artina ryškios individo pastangos išsaugoti savą dvasinį pasaulį, savą kultūrinį „ego“  –  etninę atmintį subrandinusį gimtosios aplinkos, kalbos, žmonių santykių lauką; jūros banga, lietus, sniegas, lašas  –  dažniausios vandens formos, eilėraščio poetinėje erdvėje įprasminančios šias gyvybės išlaikymo, sielos atgijimo, pabudimo semas. Liūnės Sutemos ir Astridos Ivaskos kūrybą artina ir saviidentifikacijos paieškos: pasiaukojančios, atnašaujančios moters savastis. Darbo metodai: analitinis interpretacinis, aprašomasis, fenomenologinis, lyginamasis.