Apmąstymai apie Didžiojo Vilniaus Seimo reikšmę

Autorius, primindamas 1905-ųjų Rusijos revoliucijos kontekstą, aptaria Didįjį Vilniaus Seimą, išryškindamas 9 tezes: Lietuva tarptautinės teisės požiūriu (kai buvo peržengta socialinė riba tarp bet kokios prigimties kultūrinio savęs suvokimo ir iškelto politinio tikslo pripažinimo); sienų klausimu (1905 metais pirmą kartą buvo kalbama apie politinį krašto žemėlapį); dėl nacionalinio santvarkos principo (kai pirmą kartą kilo ir autonominės Lietuvos ir Baltarusijos sąjungos idėja); etnografinės nuostatos klausimu (už etnografinio Lietuvos apibrėžimo slypėjo pagrindinė būsimosios valstybės problema, ryški jau Didžiojo Vilniaus Seimo rezoliucijos tekste); apie bendros lenkų ir lietuvių tradicijos pabaigą (susitelkimas ties etnografine Lietuva skleidė akivaizdų norą atmesti galimybę atkurti XVIII a. žlugusią bendrą Lenkijos ir Lietuvos valstybę); dėl akivaizdžios 1905 metų reikšmės 1917–1918 m. Lietuvos Tarybai (Taryba 1917 m. galėjo tiesiogiai tęsti tai, ką po 1905 m. vėl sustiprėjusi caro valdžia buvo bebaigianti sunaikinti); apie besikuriančią partinę sistemą ir asmenybių veiklą (Didysis Seimas jau atspindėjo ginčus tarp „kairiųjų liberalų“ ir „konservatyvių“ grupuočių); apie poveikį kultūrai ir politikai (iki 1914 m. būdingas lietuviškų švietimo, kultūros ir ekonominių organizacijų steigimas); dėl politinės santvarkos (politinėje srityje aiškiai įžvelgiama demokratinė Seimo orientacija). Autorius aptaria ne tik Didžiojo Seimo veiklos aplinkybes, bet ir tiesioginį ryšį su Valstybės atkūrimu 1918 metais ir demokratiniu 1920–1926 metų Respublikos laikotarpiu.