z-logo
open-access-imgOpen Access
Liublino unijos tvarumo problema valstybės centralizacijos akivaizdoje: Lietuvos bajorijos pozicijos (tarp Ketverių metų seimo ir Gardino seimo)
Author(s) -
Rūta Šmigelskytė-Stukienė
Publication year - 2021
Publication title -
parlamento studijos
Language(s) - Lithuanian
Resource type - Journals
eISSN - 1822-749X
pISSN - 1648-9896
DOI - 10.51740/ps.vi30.726
Subject(s) - theology , political science , art , philosophy
Straipsnyje atskleidžiama skirtingų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinių grupuočių laikysena unijos su Lenkijos Karalyste atžvilgiu šalyje vykstant intensyviems centralizacijos procesams. Analizei pasirinktas 1788–1793 m. laikotarpis, kurį ženklino reikšmingi valstybės valdymo pokyčiai: 1) Ketverių metų seimo laikotarpis (1788–1792), per kurį buvo priimta 1791 m. Gegužės trečiosios konstitucija ir 1791 m. Abiejų tautų tarpusavio garantijos įstatymas (įžadas), 2) Ketverių metų seimo reformas naikinusios generalinės Abiejų Tautų konfederacijos veikla 1792–1793 m. ir 3) paskutinio Abiejų Tautų Respublikos seimo, veikusio Gardine 1793 m., veikla Lenkijos ir Lietuvos santykiams siekiant sugrąžinti status quo. 1794 m. sukilimo keliamos idėjos ir jame išryškėjusi takoskyra tarp Lietuvos ir Lenkijos kariuomenės vadų šiame straipsnyje neaptariama. Atlikus istoriografijos bei aptariamo laikotarpio šaltinių analizę prieinama prie išvadų, kad XVIII a. paskutiniais dešimtmečiais Lenkijos ir Lietuvos unijos išsaugojimo siekiai buvo bendri visai Lietuvos bajorijai, nepriklausomai nuo to, kokiai politinės minties srovei atstovauta. 1791 m. Gegužės trečiosios konstitucijos priėmimas buvo reikšminga Lietuvos atstovų nuolaida, priimta įvertinus sudėtingą visos valstybės situaciją. Šios nuolaidos rezultatas buvo 1791 m. spalio 20 d. pasiektas kompromisas. Seimo priimtas Abiejų Tautų tarpusavio garantijos įstatymas naujai įtvirtino unijinį Lietuvos ir Lenkijos ryšį. Tačiau 1792 m. konfederacijos kūrėjai, ignoruodami Abiejų Tautų tarpusavio garantijos įstatymą, deklaravo atkuriantys Liublino unijos aktu nustatytus Lietuvos ir Lenkijos santykius bei sugrąžinantys visų Lietuvos institucijų atskirumą. Praktiškai eita netgi toliau – atskirtos nuo pat įsteigimo buvusios bendros institucijos. Ši politika atspindėjo konservatyviųjų prorusiškos orientacijos Lietuvos respublikonų programą. Lietuvos atstovų dėka 1793 m. Gardino seime buvo įtvirtintas dualistinis valstybės modelis.

The content you want is available to Zendy users.

Already have an account? Click here to sign in.
Having issues? You can contact us here