Europos kalbų paveikslas: esminiai kalbos politikos klausimai ir kryptys

Lietuvių kalba gana sparčiai įsitvirtino šiuolaikinės daugiakalbės Europos kalbiniame kraštovaizdyje. Per labai trumpą laiką po Nepriklausomybės atkūrimo sukurta teisinė valstybinės kalbos politikos bazė, įsteigtos kalbos planavimu, tvarkyba ir priežiūra besirūpinančios institucijos. Dabartinė lietuvių kalbos politika yra daugiakryptė, sprendžianti valstybinės kalbos statuso įteisinimo ir įgyvendinimo, kalbos ir visuomenės santykių, mokslinės komunikacijos nacionalinėmis kalbomis ir pan. klausimus, aktualius ir kitose Europos valstybėse. Skirtingų šalių kalbos politikos nuostatų ir vartosenos tradicijų įvairovė turi nemažai bendrų bruožų, kuriančių gana vientisą kalbinį Europos paveikslą, kurio ypatumai aptariami šiame straipsnyje. Pasirinktas apžvalgos pagrindas – kas keleri metai atliekamos apklausos, kurioje dalyvauja pagrindinės Europos valstybių kalbos institucijos, duomenys, parodantys nacionalinių kalbų teisinio reglamentavimo lygmenį ir kalbų vartojimo pokyčius svarbiose viešojo gyvenimo srityse. Pagrindinės tiriamosios sritys: bendroji kalbos būklė, teisinis reglamentavimas, kalbų vartojimas švietimo srityje, žiniasklaidoje, verslo reikmėms, kalbos sklaida.