Valdovo įgaliojimų trukmė parlamentinėse monarchijose

Avinjono popiežių nelaisvė ir augančio absoliutizmo ženklai Prancūzijoje ir Anglijoje inspiravo pirmuosius mąstytojų ginčus dėl valdovo įgaliojimų trukmės ir subjekto (tautos, jos atstovybės), galinčio juos nutraukti nepriklausomai nuo valdovo valios. XV a. pradžioje bažnytiniams susirinkimams atstatydinus popiežius, buvo sukurti pirmieji valdovo įgaliojimų nutraukimo precedentai. Jie lėmė tolesnes Europos mokslo pasaulio diskusijas dėl galimybių nutraukti ne vien bažnytinio, bet ir pasaulietinio valdovo įgaliojimus. Ispanijos ir Anglijos absoliutizmo krizės XVI a. pabaigoje ir XVII a. viduryje sudarė prielaidas įgyvendinti tautos ar jos atstovybės teisę nutraukti valdovo įgaliojimus. Drauge šie įvykiai atskleidė tolimesnės tokios institucijos veiklos organizavimo problemas. Jų sprendimas buvo neatsiejamas nuo tautos suvereniteto ir jo atstovavimo klausimų nagrinėjimo. Thomo Hobbeso, Johno Locke‘o ir kitų mąstytojų (Charleso L. Montesquieu, Franciso Hutchesono) darbai apie suvereniteto kilmę, jo įgyvendinimą monarchijos sąlygomis didino parlamento, jo priimamų konstitucinių aktų reikšmę, tarp jų ir galias nustatyti bei kontroliuoti valdovo įgaliojimų trukmės sąlygas. Jungtinėje Karalystėje susiformavusi instituciškai (pirmiausia parlamentu) ir teisiškai (konstituciniais aktais) apribota valdovo įgaliojimų trukmės sistema palaipsniui paplito kitose Europos ir pasaulio monarchijose. Šiuo metu parlamentinėms ir dualistinėms santvarkoms sudarant monarchijos valdymo formos daugumą, jų valdovų įgaliojimų trukmės reikalavimai iš esmės atitinka tautos suvereniteto, valdžių padalijimo ir konstitucijos viršenybės principų reikalavimus.