Intermedialumas ir bioįvairovė XX a. 9–10-ojo dešimtmečio Lietuvos dailėje, arba Dviejų kengūrų pasakojimas

XX a. 9–10-ajame dešimtmetyje Šarūnas Sauka, Audrius Puipa ir kiti dailininkai, tapybą ir grafiką suartinę su fotografija (ir vaizdus su žo- džiais), ėmė dažnai vaizduoti gyvūnus. Atrodo, kad intermediali raiška jiems buvo reikalinga bioįvairovės idėjoms, daugiarūšės draugijos siužetams plė- toti. Fotografija dailininkams pravertė ir praktine plotme, nes, kaip žinoma, gyvūnai nepozuoja. Ši daugialypė XX a. pabaigos dailės hibridizacija na- grinėjama pasitelkus šiuolaikines hibridinio būvio, kolektyvinio mąstymo ir mišrios raiškos teorijas.