Tarpukario Vilniaus visuomeniniai pastatai: institucijų, funkcijų ir architektūros įvairovė

Aneksuotame ir vaivadijos centro statusą įgijusiame Vilniuje, kaip ir daugelyje kitų Lenkijos miestų, 1919–1939 m. steigėsi vietos valdžios, bankų, mokslo ir mokymo, sveikatos apsaugos, socialinio draudimo, komunikacijos bei transporto ir kultūros institucijos. Funkcinių programų įvairovė lėmė, kad to laikotarpio architektūros pavidalai buvo labai įvairūs, susiklostė nevienalytės architektūros  vaizdinys. Instituciniais sprendimais siekta apdairiai išsaugoti Vilniaus senamiestį, gaivinti jo paminklus, o nauji sumoderninto tradicionalizmo ir grynojo modernizmo pastatai išsyk anapus senojo miesto ribų (visų pirma Naujamiestyje) suteikė atsvarą carinio laikotarpio architektūriniam miesto vaizdiniui, brėžė nau- jas daugelio miesto teritorijų urbanistinės raidos ir architektūrinio peizažo gaires. Administracinei paskirčiai neretai buvo pritaikomi anksčiau statyti pastatai, o iškilę nauji architektūros kūriniai (ypač po 1935 m., kai valstybės ūkis ir ekonomika ėmė atsigauti ir į Vilnių plūstelėjo statybų banga) liudijo Antrosios Lenkijos Respublikos valdžios galių ir institucijų Vilniaus regione efektyvumą ir moder- numą. Nemažai naujų visuomeninės architektūros projektų nespėta įgyvendinti, jie taip ir liko brėžiniuose. Vis dėlto šių pastatų architektūra liudija pakankamai dinamišką stilistinę raidą ir kryptingas konceptualias projektuotojų paieškas siekiant surasti pastatų dermę su urbanistine ir kultūrine Vilniaus aplinka.