OROFARINGINĖS DISFAGIJOS – SVARBAUS GERIATRINIO SINDROMO – DIAGNOSTIKA IR GYDYMAS

Orofaringinė disfagija (OD) − pasunkėjęs rijimas, apibrėžiamas kaip kąsnio suformavimo ir slinkimo iš burnos į proksimalinę stemplės dalį sutrikimas, as­mens subjektyviai jaučiamas 10 sekundžių nuo rijimo pradžios. Tai vienas svarbių geriatrinių sindromų, kurio paplitimas senyvo amžiaus žmonių bendruo­menėje 13-40 proc., tarp hospitalizuotų senų pacientų – 20-47 proc., tarp senatviškai silpnų ir sergančių neurologinėmis ligomis ilgalaikio gydymo įstaigose – iki 60 procentų. OD pasireiškia geriatriniams pa­cientams, sergantiems Parkinsono liga, galvos sme­genų insultu, galvos-kaklo navikais, demencija, esant burnos sausmei. Siekiant užtikrinti pakankamą šių pacientų mitybą, labai svarbu laiku diagnozuoti oro­faringinę disfagiją ir skirti gydymą. OD diagnostikos aukso standartu laikomas videoradiologinis tyrimas (angl. videofluoroscopy, toliau – VFS) ir videoen­doskopinis rijimo įvertinimas (angl. fiberoptic en­doscopic evaluation of swallowing, toliau – FEES). Klinikinėje praktikoje dažniausiai atliekamas vandens gėrimo mėginys. Sergant orofaringine disfagija, pro­gresuoja kompleksinis paciento gyvenimo kokybės, apimančios ne tik fizinę, bet ir emocinę bei psicholo­ginę paciento sveikatą, blogėjimas. Šis sutrikimas nei­giamai veikia ir paciento artimųjų gyvenimo kokybę. Dažniausiai taikomos pacientų gyvenimo kokybės vertinimo priemonės yra rijimo sutrikimo sukelia­mos negalios indeksas; rijimo, lemiančio gyvenimo kokybę, klausimynas; rijimo įvertinimo anketa EAT- 10. OD gydymas yra kompleksinis – taikoma rijimo raumenų elektrostimuliacija, fiziniai pratimai, modi­fikuota dieta − tuomet pasiekiami geriausi rezultatai.