Politinis korektiškumas: antropologinė „geradarystės“ forma

Jonathanas Friedmanas naująja savo knyga Politicamente corretto. Il conformismomorale come regime (Friedman 2018), pasitelkęs kritinį mąstymą su dažnupoleminiu intarpu, ir vėl pataikė tiesiai į dešimtuką. Tiesą sakant, jis įtikinamaiapibūdina ideologinei ir politinei praktikai būdingą veidmainystę, kurią aš vadinu„geradaryste“ ir kuri, kaip netrukus pamatysime, yra ypač išvešėjusi šiųdienų antropologijoje.J. Friedmanas taikliai ir aiškiai sako, kad „politinis korektiškumas“ tapošiandieninio elito ideologiniu instrumentu. Mano nuomone, terminas „elitas“yra dviprasmiškas, nes semantiškai jis per platus, taigi neapibrėžtas. Šį terminądėl jo semantinio neaiškumo kiek anksčiau kritikavo Vilfredo Pareto (Pareto2006). Kas yra elitas? Ar tai „politinė klasė“, kurią apibrėžė Gaetano Mosca(Mosca 1958), ar, cituojant Robertą Michelsą (Michels 1989), tai – politinių partijųaukštesnioji pakopa ar valdžios elitas, kurį mini Charlesas Wrightas Millsas(Wright Mills 2000), t. y. tie žmonės, kurie valdo ir monopolizuoja parlamentogyvenimą? O gal tai asmenys, kurie užima dominuojančias pareigas kultūros irmeno srityse, tie, kurie sėkmingai kuria ar vadovauja kultūrinei veiklai? Norintišvengti tokio neišsamaus sąrašo tęsimo, šioje vietoje reikėtų nurodyti ir tuos,kurie pagrįstai ar ne visai pagrįstai yra įvardyti kaip akademinės srities atstovai,t. y. tie, kurie universitete užima tam tikras pareigas ar dirba panašiose moksloar humanitarinių mokslų tyrimų institucijose.