Pamėgdžiojamoji ir atavistinė žiniasklaidos politikos kryptis: Lietuvos radijo ir televizijos atvejis

Straipsnyje, vadovaujantis Karolio Jakubowicziaus išskiria­momis penkiomis teorinėmis pokomunistinės žiniasklaidos politikos kryp­timis, nagrinėjami probleminiai Lietuvos radijo ir televizijos (nuo 1987 m. iki 1996 m., kai buvo priimtas Visuomenės informavimo įstatymas bei Lie­tuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymas) pokyčiai žlugus sovietinei totalitarinei politinei sistemai. Subyrėjusi Sovietų Sąjunga atnešė didelių pokyčių visose visuomenės gyvenimo srityse. Jie patvirtino žiniasklaidos teorijoje įtvirtintą apibrėžtį, kad keičiantis politinei santvarkai neišvengia­mai kinta ir iki tol egzistavusi žiniasklaidos sistema. Sovietmečiu valdžios įrankiu buvęs Lietuvos radijas ir televizija taip pat turėjo keistis. Pagrin­dinis straipsnio tikslas – išanalizuoti, kokią pokomunistinės žiniasklaidos politikos kryptį rinkosi Lietuvos radijas ir televizija žlugus sovietinei komu­nistinei sistemai. Straipsnyje naudoti interviu, autorės atlikti su Domijonu Šniuku1, ku­ris 1989 metų vasario 13 d. tapo Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos (LSSR) Valstybinio televizijos ir radijo (RTV) komiteto prie LSSR Ministrų tarybos pirmininku, o nuo 1990 metų kovo iki 1990 metų birže­lio 19 d. ėjo Lietuvos radijo ir televizijos generalinio direktoriaus pareigas.Taip pat su Juozu Neverausku2 – nuo 1982 metų minėto RTV komite­to pirmininko pavaduotoju, nuo 1995 metų sausio 17 d. iki 1996 metų gruodžio 13 d. laikinai ėjusiu Lietuvos radijo ir televizijos generalinio di­rektoriaus pareigas, su Dalia Kutraite3, kuri nuo 1997 metų sausio 21 d. iki 1997 m. vasario 18 d. laikinai ėjo Lietuvos radijo ir televizijos genera­linio direktoriaus pareigas, su Algirdu Kaušpėdu4 – 1990 metų gegužę – 1993 metų sausį Lietuvos radijo ir televizijos generalinio direktoriaus pava­duotoju televizijai ir su Nerijum Maliukevičiumi5 – 1989 metų – 1992 metų Lietuvos radijo ir televizijos generalinio direktoriaus pavaduotoju radijui.