Open AccessAgresijos demaskavimas Oskaro Koršunovo ir Larso von Triero kūryboje
Author(s) -
Salomėja Zaksaitė
Publication year - 2018
Publication title -
sociologija. mintis ir veiksmas
Language(s) - Lithuanian
Resource type - Journals
eISSN - 2335-8890
pISSN - 1392-3358
DOI - 10.15388/socmintvei.2018.12170
Subject(s) - trilogy , hypocrisy , dramaturgy , hamlet (protein complex) , sociology , psychoanalysis , oppression , power (physics) , psychology , art , aesthetics , literature , social psychology , philosophy , law , theology , political science , politics , physics , quantum mechanics
[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnyje svarstoma, kaip tam tikri primesti vaidmenys engia žmogų, ir kartu aiškinamasi, kaip sąmoningai pa(si)rinkti vaidmenys padeda suvokti savo prigimtį ir tampa „tikresni“ už tikrovę. Tekstą sudaro trys dalys. Pirmojoje pristatoma dramaturginė teorija, socialiniai, psichologiniai bei meniniai eksperimentai, atskleidžiantys žmonių įsijautimą į socialinius vaidmenis ir jų diktuojamus elgesio scenarijus. Antroje dalyje aptariama režisieriaus Oskaro Koršunovo pastatytų spektaklių trilogija Hamletas, Dugne ir Žuvėdra, o trečioje – Larso von Triero sukurtų filmų trilogija Antikristas, Melancholija ir Nimfomanė. Šias trilogijas sieja bendros dichotomijos: tiesa prieš melą; individuali atsakomybė prieš kolektyvinį prisitaikėliškumą; laisvė prieš priespaudą; gyvybė prieš mirtį; atvirumas prieš apsimestinumą; tikrovė prieš fikciją; gili vaidyba prieš paviršutinišką teatrališkumą. Analizuojami meno kūriniai kartu su psichosocialiniais eksperimentais atskleidžia, kad realistiškas vaidinimas (eksperimentavimas) gali padėti surinkti tokių sukrečiančių, žmogaus prigimtį „apnuoginančių“ duomenų, kuriuos išgauti be vaidybos priemonių būtų labai sunku.