Postdemokratija: demokratinė mažuma prieš absenteizmą ar demokratinės daugumos imperatyvas?

Absenteizmo masto augimas lemia, kad dalyje demokratijų valdo, o dar daugiau demo­kratijų artėja prie tokio valdymo, kai valdančiąją mažumą – atstovus – išrenka visuomenės mažuma. Dabarties demokratijos transformacijoje esminiu laikytinas ne į neišvengiamą absenteizmą linkusių in­formuotų ir žinančių rinkėjų grąžinimas į politinių partijų, stambiojo kapitalo ir žiniasklaidos „didžiojo konsensuso“ kontroliuojamus politinius rinkimus, bet toks įgaliojimų spręsti viešąsias problemas delegavi­mo diversifikavimas, kuris leistų susidaryti ir atpažinti demokratinę daugumą ne tik politinių rinkimų būdu. Galima tai vadinti postdemokratija, o dar geriau - bifurkacijos tašku, kai nežinia kokia linkme gali pasukti procesas. Augant absenteizmo mastui modeliuojamas būtinų demokratijai politinio dalyva­vimo ir visuomenės daugumos akcentų perkėlimas iš politics fazės į policy fazę. Tai – permanentinio siekio ieškoti atstovaujamosios ir tiesioginės demokratijos dermės atvejis. Pasitelkiant modernias informacines komunikacines technologijas reikia išmokti kiekybiškai nustatyti piliečių, dalyvaujančių viešajame gyve­nime kitais būdais ir savarankiškiau nei politiniuose rinkimuose, konkrečių viešųjų problemų sprendimo preferencijas – neodaugumą. Kiek to padaryti nemokame, tiek galima dedemokratizacija. Demokratinė mažuma anksčiau ar vėliau išsigimsta.