Žingsniai link antifizikalizmo

Santrauka. Ontologinis fizikalizmas yra tezė, kad visi egzistuojantys objektai – individai, savybės, įvykiai, būsenos – yra tik fiziniai esiniai. Dažnai teigiama, jog šią doktriną labai stipriai remia šiuolaikinis mokslas. Fizikalistai, be kita ko, dažniausiai įsitikinę, kad jų metafizinę doktriną logiškai tiesiogiai galima išvesti iš pačių mokslinių teorijų. Negana to, jie yra linkę teigti, kad ir kiti jų filosofinio požiūrio elementai, to­kie kaip fizinės plotmės priežastinio uždarumo principas ar neperteklinio priežastinio sąlygojimo taisyklė (the no-overdetermination rule), taip pat tiesiogiai išplaukia iš mokslinių teorijų. Savo tekste pateikiu kai kuriuos argumentus už antifizikalizmą, pagal kurį ontologinis fizikalizmas yra neteisingas, o jo pagrindimas atrodo ne toks optimistiškas, kaip fizikalistai yra įpratę manyti. Mano argumentai kvestionuoja labai paplitusią nuomonę apie fizinės srities kauzalinio uždarumo principo teisingumą ir negalimybę jo panaudoti bet kurioje antidualistinėje argumentacijoje. Taip pat išreiškiu tam tikrą skepticizmą dėl energijos tvermės ir virsmo dėsnio bei neperteklinio priežastinio sąlygojimo taisyklės kaip fizikalistų argumentavimo strategijų priemonių. Paskui kaip antifizikalinės metodologijos iliustraciją apibūdinu metodologinį dualizmą – tipišką metodologinį požiūrį, visuotinai priimtą kognityvinių mokslų, neuromokslų ir psichologijos. Pabaigoje trumpai ir schemiškai pristatau penkis pavyzdinius argumentus prieš fizikalizmą. Bendrasis šio teksto tikslas – parodyti, kad fizikalizmas, nors ir didžiai populiarus tarp šiuolaikinių filosofų ir vis dar gali girtis moksliniu palaikymu, iš tikrųjų turi grumtis su daugeliu teorinių keblumų, kuriuos fizikalistai ilgainiui įpratę ignoruoti. Nors aš nepristatau jokio pozityvaus argumento už patį dualizmą, mano pastangos vis dėlto gali būti interpretuojamos kaip netiesioginė argumentacija už kiekvieną pažiūrą, kuri oponuoja fizikalizmui.