Bios-techne-logos

Straipsnyje etimologiškai nagrinėjamos antikinės sąvokos bios, techne, logos. Kartu šios sąvokos interpretuojamos egzistencinės fenomenologijos kontekste. Tam pasitelkiamas ne tik Heideggeris, davęs toną egzistencinei antikinių sąvokų interpretacijai, bet ir Husserlis, Gadameris, Levinas, Bachtinas. Iškeliamos trys tezės: 1) mūsų kūnas neatsiejamas nuo dvasinės aplinkos, kur jis bręsta įgaudamas dvasines funkcijas, t. y. įdvasinamas, įvardijamas ir įtikrovinamas; 2) dvasinė aplinka yra drauge ir techninė, kur techne interpretuotina kaip aplinkos sąveikaujančių sandų – kūno ir dvasios – kūrimo menas; 3) logos kaip žodis ir vardas suponuoja tekstą, t.y. knygą, kurią rašome savo gyvenimu, ir kontekstą, t. y. tekstų kaip gyvenimo istorijų sąveiką. Teigiama, kad bios, techne ir logos interpretuotini analogiškai, t.y. kaip egzistencinės kūrybos sąveikaujantys sandai, apimantys skirtingas dvasinės aplinkos ir joje besiskleidžiančios gyvenimo istorijos santykių plotmes. Bios siejamas su kūniškuoju egzistencinės kūrybos aspektu: mūsų gyvenimas nuo gimimo iki mirties neatsiejamas nuo fenomenų įtraukimo į kūnišką laiko ir erdvės visumą, kuri savo ruožtu įrašoma į dvasinę aplinką. Logos atspindintis kalbinį-rašytinį aplinkos kaip dvasinio konteksto pobūdį. Techne interpretuojamas ir kaip egzistencinės visumos kūrimo, ir kaip jos įrašymo į šį kontekstą menas.