Evoliucinės etikos tradicija nūdienos kontekste

Straipsnyje aptariamas evoliucinės etikos vaidmuo apibrėžiant šiuolaikinės ekologinės problemos kilimo priežastis ir jos sprendimo metodologinius pagrindus. Formuluoti tokį tyrimo uždavinį paskatino visuotinis neadekvatus žmonių reagavimas į nepalankią ekologinę būklę planetoje, akivaizdžiai parodantis moralinių žmogaus gebėjimų atsilikimą nuo technologinių pokyčių plėtros. Bandoma į šią problemą pažvelgti evoliucinės etikos požiūriu, išryškinant pažintinių ir dorovinių žmogaus savybių formavimosi aplinkybes ir pobūdį, galimas daiktas, nulemtą ne vien istorinės-kultūrinės raidos ypatybių. Remiantis filosofijos istorija (D. Hume’as, A. Smithas, H. Spenceris, P. Kropotkinas) ir moksliniais tyrimais (Ch. Darwinas, E. O. Wilsonas), atskleidžiamos evoliucinės etikos ištakos, raida ir dabartinis turinys (H. Mohras). Pradėjusi prielaida kildinti dorovę iš žmogaus prigimčiai būdingų socialinių instinktų, evoliucinė etika priėjo iki sociobiologų projekto elgesio dorovinės vertės objektyvumą grįsti genetiniais argumentais. Straipsnyje kritikuojamos kraštutinės pretenzijos, bet teigiamai vertinami užmojai Homo sapiens sapiens moralinių gebėjimų raidą aiškinti biologinių ir kultūrinių veiksnių sąveikos modeliais. Ši metodologinė perspektyva, kaip rodo Romos klubo narių tyrimai, leidžia giliau ir aiškiau suvokti dabartinės ekologinės krizės priežastis, tiksliau apibrėžti ir prognozuoti jos įveikimo būdus ir tempus.