Filosofavimas kaip pasiruošimas mirčiai

Straipsnyje interpretuojama įžanginė Platano dialogo „Faidonas“ dalis, kurioje filosofija aptariama kaip pasiruošimas mirčiai. Laukiančio mirties Sokrato situacija gretinama su Edipo mite aprašytąja karaliaus Edipo tragedija. Parodoma, kad abi situacijas dramatizuoja žinojimu numatoma laisvė. Straipsnyje aptariami būdai, kuriais laisvės ir likimo konfliktą mėgina įveikti Edipas ir Sokratas. Teigiama, kad graikų tragedijoje tik konstatuojamas konfliktas ir sprendimas teįžvelgiamas vienoje iš konfliktuojančių pusiųpaneigiant žinojimą. Graikų filosofijoje, kuri pati yra žinojimas, jau ieškoma pozityvaus sprendimo, palenkiant žinojimą likimui. Tokią graikų filosofijos nuostatą akivaizdžiai išreiškia ir filosofavimo kaip pasiruošimo mirčiai idėja. Parodoma, kad antikos filosofas dėl savo anonimiškumo negali nusavinti jame nutinkančio mąstymo, o todėl tegali būti jame vykstančios skirtingų mąstymo būdų – kasdienio ir filosofinio – kolizijos stebėtojas. Persiimdamas viena iš pusių, bet dėl jau minėto anonimiškumo negalėdamas atsiriboti nuo kitos, savąjį užsiangažavimą filosofavimui jis įsisąmonina su tragiškumo atspalviu. Jis priverstas išsižadėti kasdienio mąstymo, jo tapatinamo su kūnu, taigi išreikštai neigti tą kasdienį gyvenimą, kuriame ir dėl kurio filosofuoja. Mirtis ženklina kasdienio gyvenimo kraštą, todėl orientacija į ją nureikšmina tą gyvenimą, taigi yra prielaida anonimiškam antikos filosofui persiimti kitomis – etinėmis – vertybėmis ir jomis konstituojamu filosofiniu mąstymu.