Nieko nėra, arba Būties problema sofistų mąstyme

Straipsnyje nagrinėjami dviejų iškiliausių sofistų - Gorgijo ir Protagoro - mąstymo atgarsiai graikų filoso- fijoje. Tariama, kad sofistų judėjimas savo siekiaís ir prielaidomis yra naujas ir santykinai autonomiškas reiškinys graikų kosme, o dėl to jį reikia legalizuoti. Mėglnama parodyti, kad sofistai jsivelia j filosofinę diskusiją, siekdami prasimušti kosme onto/oginę nišą savo veiklai. Vadovaujantis tokiu požiūriu anali- zuojamas Gorgijo kūrinys „Apie nebūti, arba prigimtį'. Parodoma, kad jame logiškai „sukiršinamos', taigi ir nuvainikuojamos Iigtolínės filosofijos išvados. Daroma išvada, kad taip Gorgijas sukomplikuoja ligtolinį „naivų", arba neproblemišką, graikų filosofavimą, o antra vertus, negatyviai nužymi pamatinę sofistų veik/os prielaidą - žmogaus nuomonės reikšmingumą. Vėliau parodoma, kad tą pačią prielaidą jau pozityviai pagrindžia Protagoras savo garsiuoju žmogaus-mato kriterijumi. Patikslinama, kad šio kriterijaus esmė ta, kad kosmo (Iogo)juslinis permatavimas nureikšmina mąstymą, taigi ir kilusius vidinius prieštaravimas, kartu santykinai išlaisvina kalbą ir sudaro prielaidas sofistiniam iškalbos menui atsirasti. Straipsnis baigiamas išvada, kad sofistų idėjų sąlytis su graikų filosofija privertė graikų filosofas jsisąmoninti pamatines - būties, pažinimo ir vertybių - problemas.