Socialinis pažinimas kaip vertybių teorija (W. Windelbandas, H. Rickertas)

Straipsnyje analizuojama neokantizmo atstovų (W.Windelbando, H. Rickerto) socialinio pažinimo samprata, tiesos ir vertybės perskyros problema. Neokantininkai, pažinimą pagal jo metodus suskirstę į gamtamokslinį ir istorinį, siekė išvengti gamtos ir visuomenės mokslų supriešinimo ir išsaugoti monistinį pažinimo pobūdį. Riba tarp natūros ir kultūros pirmiausia nubrėžiama vertybių. Jos leidžia rekonstruoti ne tik pačią kultūrą, bet ir jos pažinimą, teorinį kultūros pasaulio rekonstravimą. Neokantininkai teigė, kad vertybių pasaulis yra transcendentinis. Pažinimo, suaugusio su vertybėmis, objektyvumą daro problemišką ta aplinkybė, kad vertybė visuomet yra tam tikra subjekto ir objekto koreliacija. Neokantininkai, pripažinę kultūros pasaulio vertybinę prigimtį, ieškojo būdų, kaip socialinei teorijai suteikti objektyvumo, o jos turinį padaryti bešališką: tam grynojo transcendento sferoje susidariusios vertybės paskelbiamos ne individualiomis, o visuotinėmis. Gamtos ir visuomenės pažinimas skiriasi metodais: individualizuojantis (ideografinis) metodas būdingas kultūros (istorijos) mokslams, jis operuoja ne tiesomis, o vertybėmis.