Radikalus istorizmas ir kultūros krizių filosofinė refleksija

Straipsnyje nagrinėjama kultūros krizės problema istorizmo kontekste. Aptariami istorizmo apibrėžimo keblumai, šio fenomeno ištakos ir formavimasis: kaip ypatingas istoriosofinės ir sociosofinės refleksijos tipas ir savarankiška humanitarinio mąstymo paradigma istorizmas atsirado XVIII a. G. Vico žmogaus ir istorijos vizijoje. Istoristinio požiūrio į pasaulį esmę sudaro žmogaus patyrimo istorinio aspekto hipostazavimas, jo suabsoliutinimas. Teigiama, kad kultūros krizės problema yra vienas svarbiausių istorijos filosofijos ir kultūros teorijos klausimų. Ypač pabrėžiama evoliucionizmo ir ciklų teorijos analizės metodologinė reikšmė. Straipsnyje siekiama apibendrinti radikaliojo istorizmo fenomeno atsiradimo teorines prielaidas ir šaltinius, parodyti jo ryšį su kultūros krizės problema. Teigiama, kad radikalusis istorizmas, istoriją paverčiantis vienintele žmogaus veiklos arena, turi ercazreligijos bruožų. Kultūros krizė apibrėžiama kaip visuomenės gyvenimo formų ir kultūros formų neatitikimas, jų prasilenkimas arba konfliktas. Kultūros krizė yra jos dezintegracija, kultūros užmarštis. Straipsnyje svarstomi kultūros krizės aiškinimo būdai ir jų konstruktyvumas.