Open AccessMokslo pažangos kriterijų problema I. Lakato filosofijoje
Author(s) -
Albinas Plėšnys
Publication year - 1988
Publication title -
problemos
Language(s) - Lithuanian
Resource type - Journals
SCImago Journal Rank - 0.144
H-Index - 5
eISSN - 2424-6158
pISSN - 1392-1126
DOI - 10.15388/problemos.1988.38.7181
Subject(s) - theology , mathematics , political science , philosophy
Straipsnyje analizuojama I. Lakatoso mokslo pažangos koncepcija. Teigiama, kad jis vienas pirmųjų atkreipė dėmesį į vertybinį normatyvumo aspektą. Pasak I. Lakatoso, mokslo pažangos rodiklis yra mokslo turiningumo didėjimas. Vertinamasis vienetas yra ištisa teorijų grupė – vadinamoji mokslo tyrimų programa. Jos pagrindą nuo kritinių persvarstymų apsaugo negatyvi euristika – taisyklės, nurodančios, kokių metodų, būdų ar hipotezių tyrinėtojas turi vengti. Pozityvi euristika lemia tolesnę programos plėtotę. Hipotezės, taip pat ir mokslo tyrimų programos informatyvumas yra svarbiausias jų priimtinumo kriterijus. Skiriami priimtinumo laipsniai: pirmasis yra progresyvus teorinis programos poslinkis; antrasis – progresyvus empirinis problemos poslinkis; trečiasis – indukcijos principas: prielaida, kad hipotezė, kurios patvirtintas empirinis turinys didesnis nei konkurentės, labiau priartėja prie tikrojo pasaulėvaizdžio. Mokslo raida yra ilga metodologinių programų konkurencija. Tyrimų programa yra progresyvi, kai jos teorinis augimas viršija empirinį, kai ji sėkmingai gali numatyti naujus faktus. I. Lakatoso tyrimo programų metodologija siekia apginti normatyvinės mokslo filosofijos pozicijas.