T. Adornas apie masinį ir elitinį meną

Straipsnyje analizuojama vokiečių filosofo ir sociologo T. Adorno masinio ir elitinio meno perskyra. Parodoma G. Hegelio ir K. Marxo filosofijos įtaka šio filosofo meno teorijai. T. Adorno meno filosofija iš esmės yra muzikos filosofija. Socialinės struktūros atsispindi meno formose; muzikoje tas formas sudaro komponavimo būdai (technika). Masinio ir elitinio meno priešpriešą T. Adorno filosofijoje sąlygoja muzikos santykis su totalybe. Muzika, sutinkanti su totalybe, yra ideologija. Masinis ir konformistinis menas iš esmės nėra menas, o ideologija, jis plėtojasi formaliosios galimybės lygmenyje. Elitinis menas gali būti menas tik tuo atveju, jei jis nevartojamas. Muzikos elitiškumą nusako jos struktūra kaip santykio su totalybe išraiška ir daugiau ar mažiau sąmoningas totalybės siekimas. Aptariama populiarioji kultūra ir jos kūrybos industrija. Pateikiama muzikos klausytojų tipologija. Daroma išvada, kad T. Adorno estetikoje meninės kultūros kritika virsta kultūros apskritai kritika, meno baigties motyvas išauga iki abejonės menu apskritai. Šiai estetikai būdingas panideologizmas daro neįmanomą pozityvią meno sampratą.