Open AccessSociologinis realizmas ir kultūros reliatyvumo tyrimas
Author(s) -
Vylius Leonavičius
Publication year - 1987
Publication title -
problemos
Language(s) - Lithuanian
Resource type - Journals
SCImago Journal Rank - 0.144
H-Index - 5
eISSN - 2424-6158
pISSN - 1392-1126
DOI - 10.15388/problemos.1987.37.7191
Subject(s) - theology , political science , philosophy
Straipsnyje siekiama išsiaiškinti kultūrinės antropologijos reliatyvistinės sampratos, įsigalėjusios 4 – 5 dešimtmetyje, teorines prielaidas bei kultūrologinių tyrimų ribas. Apžvelgiami kai kurie pozityvistinės sociologijos metodologinės nuostatos aspektai. Neigdamas socialiniuose moksluose mechanistinę priežastingumo sampratą, pozityvizmas kartu skelbė jo neapibrėžtumą, kurį turėjo atsverti empirinių duomenų gausumas. Kultūrologija formavosi kaip tikslingos veiklos turinio tyrimas ir buvo artima pozityvizmo empiristinei subjekto sampratai, visuomenės kaip visumos holistinei sampratai ir iš jos išsirutuliojusiam funkcionalizmui. Holistinė visuomenės samprata stimuliavo reliatyvistinę kultūros sampratą. Kultūros reliatyvumo fenomenas turi svarbią reikšmę objektyviems realios tvarkingos visumos kriterijams nustatyti, nes atspindi konkrečios tikslingos veiklos sferą, išreiškiamą lokalinės kultūros sąvoka. Nepateikdama socialinės struktūros universalaus kitimo modelio, empirinė kultūrologija (ypač reliatyvistinės jos koncepcijos) mėgina atskleisti tradicinės ir netradicinės (šiuolaikinės) visuomenės ryšį, arba kultūros istorijos sampratą kultūrinių dėsningumų individualiose realizacijose.