Prancūzų meno sociologija (ištakos ir prieštaravimai)

Straipsnyje nagrinėjamos prancūzų meno sociologijos ištakos, jos raidos bruožai, svarbiausios idėjos ir ryšiai su filosofinėmis-estetinėmis koncepcijomis. Meno sociologija savo idėjiniu turiniu nėra vienalytė, ji Prancūzijoje turi senas tradicijas, ypač estetikos ir meno reikšmę pabrėžė švietėjai. Jų idėjas vaisingai plėtojo XIX a. sociologinė estetika, kurioje išryškėjo skirtingi meno ir visuomenės santykių sprendimo keliai. H. Taine‘o koncepcijos esmė – visuomeninės meno prigimties teigimas. Jis pabrėžė analogiją tarp estetikos ir gamtotyros. Ch. Lalo tęsė pozityvistinę sociologinę estetiką, grindė istorinį požiūrį į meną, kaip socialinį reiškinį. P. Francastelis formulavo pagrindinius meno sociologijos uždavinius: aiškinti grupių sociologijos ir civilizacijų tipologiją, sukurti meno kūrinio sociologiją, aiškinti jo struktūrą, atskirų aspektų santykį su aplinkiniu pasauliu, spręsti simbolio ir ženklo problemą. Šiuolaikiniams prancūzų sociologams būdingas siekis pažinti daugialypius meno ir visuomenės ryšius, tyrinėti meną kaip vientisą sistemą sistemoje, veikiamą įvairių socialinių veiksnių, mėginimas konstruoti savotišką idealų meno modelį ir atskleisti jo funkcionavimo visuomenėje mechanizmą.