Istorinis procesas ir jo teorinės rekonstrukcijos

Istoriniuose tyrinėjimuose skiriami du pažinimo tipai: istorijos, kaip teisingo įvykių aprašymo, koncepcija ir istorijos, kaip proceso, pereinančio tam tikras raidos stadijas, samprata. Pirmojo tipo ištakos – antikoje, o antrasis istorinio pažinimo tipas atsirado kartu su krikščionybe. Būta nemažai mėginimų šiuos tipus suderinti. XIX a. L. Rankė suformulavo istorikų darbo svarbiausius principus – istorinio pažinimo objektyvumą, teisingumą, pagrįstumą dokumentais, šaltiniais ir moralizuojančios istorijos neigimą. Faktų ir dokumentų fetišizmas atitiko amžiaus dvasią, kurią geriausiai išreiškė pozityvistinė metodologija. Teigiama, kad jeigu istorija yra žmonių veiklos istorija ir jei šiuolaikiniu moksliškumo kriterijumi laikysime požiūrį į objektus kaip į raidos procesus, tai teorija apie tai, kaip tą raidos idėją galima pritaikyti istorijai, ir bus tas bendras metodologinis pagrindas specialiems istorijos tyrinėjimams. Materialistinėje istorijos koncepcijoje istorija iškyla kaip procesas, kuriame galima skirti materialias struktūrines pakopas.