Tiesos kriterijaus problema V. Džeimso pragmatizme

Straipsnyje nagrinėjama pragmatizmo tiesos koncepcija, kuri nuosekliausiai buvo atskleista W. Jameso veikaluose. Nagrinėjami Ch. S. Peirce‘o ir W. Jameso filosofinių principų skirtumai bei šio filosofo ir K. Marxo praktikos sampratos. W. Jameso pragmatizmo pagrindinė tezė yra ši: idėjos reikšmę galima nustatyti todėl, kad ji visada pereina į veiksmą; pati idėja neprieinama stebėjimui, o veiksmai yra suvokiami. Praktinis patyrimas veda sąvoką prie suvokimo kaip tikslo. Aptariama pasitenkinimo (satisfaction) ir tiesos, kaip atitikimo tikrovę, sąvoka. Pagrįsdamas tiesą, jis nediferencijuoja pasitenkinimo (teorinio ir praktinio) hierarchiniu ir rūšiniu atžvilgiu ir nurodo, jog didžiausias pasitenkinimo kiekis, kaip teisingumo kriterijus, apima visas galimas jo pasireiškimų formas. Tiesa ir realybė nėra fiksuoto ir nekintančio atitikimo ryšio nariai, nes realybė yra amžinai besiformuojantis procesas. Naudos sąvoka W. Jameso filosofijoje sinonimiška praktinei teisingų idėjų vertei, kuri atsiranda iš praktinio jų reikšmingumo subjektui. Aptariama W. Jameso darbų kritika ir filosofo reakcija į ją.