Open AccessApie F. Nyčės etikos neotomistinę kritiką Lietuvoje
Author(s) -
Zeas Burnys
Publication year - 1981
Publication title -
problemos
Language(s) - Lithuanian
Resource type - Journals
SCImago Journal Rank - 0.144
H-Index - 5
eISSN - 2424-6158
pISSN - 1392-1126
DOI - 10.15388/problemos.1981.26.6295
Subject(s) - theology , lithuanian , philosophy , linguistics
Straipsnyje pristatomi F. Nietzschės etikos svarbiausi bruožai ir aptariama jos kritika tarpukario Lietuvos neotomistų (ypač A. Maliauskio) darbuose. Svarbiausia F. Nietzschės etikoje – gyvenimo prasmės paieškos ir žmogaus teismas. Krikščionybę jis vadina susitaikymu, didžiuoju žmonijos prakeikimu, jos mirtina liga ir didžiąja nelaime. Ateizmą F. Nietzschė suvokia kaip pagrindinę savo teorijos nuostatą ir teigia, kad jis esąs pats didžiausias bedievis. Nuoseklus ateistas turįs atsisakyti teleologijos principo, nes pačioje tikslo sąvokoje jau slypi Dievo šešėlis. Neotomistinės filosofijos atstovai neigiamai žiūrėjo į F. Nietzschės antžmogį. Daugiausia jie kritikavo amoralizmą, nesigilindami į jo teorinius pagrindus. A. Maliauskio „Etikoje“ teigiama, kad F. Nietzschė neteisus, pripažindamas žmonijos smukimą ir kartu teigdamas galimybę antžmogiui atsirasti. Filosofas kritikuojamas dėl materializmo ir laisvos valios nepripažinimo, dėl prieštaravimų, pvz., priėmęs teiginį, kad protas yra iliuzijų kūrėjas, F. Nietzschė turėjo atsisakyti pagarbos protui.