I. Tenas – meno kūrybos tyrėjas

Straipsnis skirtas prancūzų pozityvizmo filosofo, oratoriaus, istoriko ir kritiko H. Taine’o kūrybai aptarti. Jis siekė sukurti istorinę estetiką, kuri skirtųsi nuo dogmatiškos, metafiziškos estetikos, konstatuojančios amžinas grožio normas. Estetika pirmiausia yra savotiška taikomoji botanika, tačiau jos objetas – ne augalų rūšys, o „natūralios istorijos“ dvasiniai reiškiniai. Estetika turi taikyti naujus ir tikslius gamtos mokslų metodus, kurie padėtų atskleisti meno kūrybos dėsningumus. Estetika privalo būti tikslesnė, vengti vertinimo, objektyviai aprašyti ir klasifikuoti meno kūrinius. Žmogaus dvasia tariamai yra perduodama iš kartos į kartą be kokių nors didesnių pakitimų ir nepriklauso nuo kultūrinių individo paskatų. H. Taine’o filosofijos sąvoka „žmogaus substancija“ reiškia tai, ką marksistai vadina visuomenės sąmone. Grožis yra visa tai, kas būdinga žmogaus prigimčiai, kas išryškėja kaip idealai ir tipai, kaip jėga ir kaip gyvenimas. H. Taine’as pagrindiniais meninių vertybių kriterijais laikė kūrinio reikšmę visuomenės gyvenimui, atvaizduoto individo charakterio bendražmogiškumą, kūrinio sumanymo ir įgyvendinimo atitikimą, stiliaus savitumą, turinio ir formos vienovę.