E. Fromo „žmogaus sau“ ir jo autentiško gyvenimo visuomenėje samprata

Straipsnis skirtas E. Frommo žmogaus prigimties ir asmenybės sampratai aptarti. E. Frommo nuomone, žmogaus prigimtis yra lanksti, prisitaikanti prie nuolat kintančių gamtos ir socialinių sąlygų; kartu ji yra santykiškai pastovi – priešinasi ją deformuojančioms jėgoms. Tiesiogiai žmogaus prigimties stebėti negalima, o kiekvienas žmogus, kiekviena epocha reprezentuoja specifinį žmogaus prigimties pasireiškimo variantą. E. Frommo požiūriu, tarp dviejų polių (gimimo ir mirties) vyksta nuolatinis žmogaus potencijų atsiskleidimas. Apžvelgiami egzistenciniai dichotominiai prieštaravimai (gyvenimo ir mirties, individualumo ir visuomeniškumo), suvokiami kaip vidinio skilimo įtampa. Analizuojamos E. Frommo charakterio, produktyvumo, destruktyvumo, meilės sampratos. Asmenybė yra visuma įgimtų ir įgytų psichinių savybių, kurios būdingos atskiram individui ir kurios daro jį unikalų. Charakteris yra santykiškai pastovus sindromas, nuo kurio priklauso, kam gyvenimo eigoje bus skiriama žmogaus energija. Produktyvumas yra žmogaus gebėjimas gyventi tinkamiausiu būdu, kurio pagrindas – kūrybiška žmogaus orientacija. Meilė yra tobuliausia tarpasmeninių santykių forma.