Aukščiausios moralinės vertybės genezė ir struktūra I. Kanto filosofijoje

Straipsnyje nagrinėjama aukščiausios moralinės vertybės genezė ir struktūra I. Kanto filosofijoje perėjimo nuo teorinio prie praktinio proto aspektu. Prie aukščiausio, absoliutaus gėrio – visų žmogaus troškimų sintezės – prieinama analizuojant praktinio proto postulatus – Dievą, laisvę, nemirtingumą. Dievas ir sielos nemirtingumas yra aukščiausios moralinės vertybės egzistavimo sąlygos. Aukščiausias gėris yra viršsubjektyvi įvairiarūšio doroviškumo ir laimės sintezė. I. Kanto nuoseklus kritinio transcendentalizmo idėjos vystymasis apima tris aspektus: principo, metodo ir sistemos; taip pat ji liečia ypatingą santykį su jutimiškumu ir intelektu, malonumu ir nemalonumu bei valia. Transcendentalus, imanentinis perėjimas nuo gnoseologijos prie etikos yra vertybių perkainojimas, perėjimas iš santykinių vertybių sferos į absoliučią. Atskleidžiami sąmonės, proto, kritikos, gyvumo, sąžinės, grynosios valios, aukščiausio gėrio reikšmingumas ir vieta I. Kanto filosofinėje programoje. Daroma išvada, kad analizuodamas religijos ir moralės autonomiją, laisvę, imperatyvinį ir neeudemonistinį etikos pobūdį, I. Kantas lieka metafinis formalistas.