Open AccessBūties problema G. Hegelio ir S. Kjerkegoro filosofijoje
Author(s) -
Arvydas Šliogeris
Publication year - 1977
Publication title -
problemos
Language(s) - Lithuanian
Resource type - Journals
SCImago Journal Rank - 0.144
H-Index - 5
eISSN - 2424-6158
pISSN - 1392-1126
DOI - 10.15388/problemos.1977.19.5666
Subject(s) - theology , physics , philosophy
Straipsnis skirtas būties sąvokos interpretacijų klasikinėje vokiečių (ypač G. Hegelio) filosofijoje ir pohėgelinėje (K. Marxo ir S. Kierkegaardo) filosofijoje lyginamajai analizei. Teigiama, kad G. Hegelis užbaigia Vakarų filosofijos tradiciją, kurioje vyravo idėja apie būties ir mąstymo tapatybę, todėl būtis ištirpo pažinimo struktūrose ir prarado savo ontologinį reikšmingumą tapdama loginės visumos dalimi. K. Marxas ir F. Engelsas pateikė radikaliai naują būties sąvokos interpretaciją: būtis marksistinėje filosofijoje yra materiali tikrovė, susieta su praktiškai veikiančia ir socialiai determinuota žmogiškąja egzistencija. Būtis nesutampa su mąstymu, būties problema negali būti sprendžiama vien abstrakčiuoju mąstymu. Tradicinei būties sąvokai oponavo ir danų religinis mąstytojas S. Kierkegaardas. Atmesdamas būties ir mąstymo tapatybę, jis iracionalistiškai interpretavo būties problemą: būtis yra ne tai, ką mes mąstome, bet tai, kuo ir kaip egzistuoja konkretus individas. Tikroji žmogaus būtis yra individualiai dvasiškas atvirumas Dievui – religinė egzistencija.