Open AccessA. J. Greimo studija prancūzų struktūralizmo kontekste
Author(s) -
Tomas Venclova
Publication year - 1974
Publication title -
problemos
Language(s) - Lithuanian
Resource type - Journals
SCImago Journal Rank - 0.144
H-Index - 5
eISSN - 2424-6158
pISSN - 1392-1126
DOI - 10.15388/problemos.1974.14.5561
Subject(s) - theology , physics , philosophy
Straipsnyje supažindinama su Algirdo Juliaus Greimo kūrybos ir prancūziško struktūralizmo apskritai pagrindiniais principais. Teigiama, kad A. J. Greimo tyrimų teorinis pamatas pirmiausia yra struktūrinė kalbotyra, bene ryškiausia yra Kopenhagos mokyklos įtaka. Struktūrinis metodas lingvistikoje reikalauja tyrinėti kalbą kaip sistemą (santykių mechanizmą), griežtai skirti istorinę (diachroninę) problematiką nuo dabartinės (sinchroninės). Epistemologijoje struktūrinis metodas reiškia, kad turi būti tiriami ne izoliuoti daiktai, o jų sistemos, santykiai, opozicijos. Struktūra apibrėžiama kaip paslėptų, tiesiogiai neįžiūrimų santykių tinklas; tuos santykius transformuodami, išskiriame tam tikrus invariantus. Žmogus egzistuoja ženklų, arba reikšmių, pasaulyje, ženklų sistemos lemia, programuoja, formuoja žmogaus elgseną. Struktūralistų tikslas yra rasti ir aprašyti abstrakčias struktūras, kurios generuoja kultūrinius tekstus. Struktūralizmas, remdamasis antropologijos ir lingvistikos patyrimu, neigia istorijos mistifikuotą statusą: ji nėra privilegijuota sritis, apsieinanti be kodo ir nepasiduodanti moksliniam tyrimui.