L. Pirandelo dramų filosofinės ir estetinės problemos

Italų dramaturgas, novelistas ir romanistas L. Pirandello paliečia svarbias filosofines ir psichologines problemas, kurios buvo svarstomos reliatyvistų, agnostikų ir egzistencialistų teorijose. Jis polemizavo su natūralistais ir pozityvistais suformuluodamas savitą asmenybės koncepciją, kurioje didžiausias dėmesys skiriamas sąmonės ir pasąmonės gyvenimui. Savo ankstyvosiose dramose („Taip yra“ 1918, „Gyvenimas, kurį aš tau duodu“, 1924) L. Pirandello plėtojo reliatyvistinę teoriją apie objektyviosios tiesos nepažinumą, apie subjektyvius gyvenimo vaizdinius. Tokiu būdu iškyla L. Pirandello dramaturgijos svarbiausias konfliktas tarp realybės ir iliuzijos, kuris ryškiausiai išreiškiamas dramoje „Henrikas IV“ (1922). Dramose „Šeši personažai ieško autoriaus“ (1921) ir „Šiandieną mes improvizuojame“ (1929) autorius sprendžia gyvenimo ir meno santykio problemą, iškelia meninės tikrovės autonomijos idėją.