Open AccessTikėjimo ir proto santykis Dekarto filosofijoje
Author(s) -
Irena Gaidamavičienė
Publication year - 1971
Publication title -
problemos
Language(s) - Lithuanian
Resource type - Journals
SCImago Journal Rank - 0.144
H-Index - 5
eISSN - 2424-6158
pISSN - 1392-1126
DOI - 10.15388/problemos.1971.7.5812
Subject(s) - philosophy , theology , self representation , humanities
Straipsnyje teigiama, kad tikėjimo ir proto santykio problema buvo aktuali ne tik XVIII amžiuje – šios problemos sprendimo būdai panaudojami ir XX a. kovojant su dogmatizmu (ypač antikomunistinių koncepcijų). R. Descartesas tikėjimą aiškino kaip Dievo malonės apraišką, kuri sąlygoja vadinamąją dvasios valią, suaktyvinančią supratimo arba dvasios laisvės pojūtį. Dvasios laisvė – tai formali nepriklausomybė nuo Dievo malonės, nes ji reiškia individo aktyvumo galimybę, taip pat ir jo gebėjimą atsidėkoti Dievui. Ši laisvė realizuojama pasirinkimu, kuris prasmingas tik tada, kai yra grindžiamas protu. Žmogui yra įgimtas tik formalus protas, pasireiškiantis aiškumo arba akivaizdumo noru. Remdamasis gamtamoksliniu žinojimu, R. Descartesas parodė teologijos racionalaus pagrindimo negalimumą. Šis principas sąlygojo teologijos nesavarankiškumo pripažinimą. R. Descartes’o esminis nuopelnas šioje srityje yra tai, jog jis atskyrė filosofijos ir teologijos svarstymų objektą atmesdamas dvejopos tiesos teoriją – tiesa yra viena. Dievo apologija R. Descartes’o filosofijoje faktiškai yra būdas žmogaus proto didybei atskleisti.