LIETUVOS NARYSTĖ EURO ZONOJE – POKYČIŲ LIETUVOS POLITIKOJE IR STOJIMO LAIKO PASIRINKIMO ANALIZĖ

Straipsnyje aptariamas Lietuvos prisijungimas prie euro zonos, įvertinant pirmojo nesėkmingo bandymo tai padaryti 2007 m. ir antrojo rezultatyvaus bandymo įsivesti eurą nuo 2015 m. priežastis ir politinės ekonomijos aiškinimus. Siekiama atskleisti su dalyvavimu euro zonoje susijusius teisinius ir institucinius pokyčius, pavyzdžiui, nemažoritarinių institucijų stiprėjimą, analizuojamos pinigų politikos sąsajos su biudžeto ir darbo rinkos reguliavimo politikos sritimis. Teigiama, jog, nors sparčiam Lietuvos prisijungimui prie euro zonos tinkamas sąlygas sudarė valiutų valdybos modelio ir fiksuoto valiutos kurso egzistavimas, dėl politinio sutarimo trūkumo ir nesuderintų skirtingų, bet fiksuoto kurso sąlygomis funkciškai susijusių viešosios politikos priemonių, ypač artėjant Seimo rinkimams, euro įvedimas buvo atidėtas dešimčiai metų nuo įstojimo į ES ir Lietuva šį tikslą realizavo paskutinė iš trijų Baltijos šalių. Pasakytina, kad dėl skirtingų pinigų politikos ir valiutos keitimo kursų režimų Baltijos šalyse ir Lenkijoje pirmosiose euro įsivedimas tapo svarbiausiu išėjimo iš krizės žingsniu, o pastarojoje po  2009 m. stojimas į euro zoną buvo atidėtas neribotam laikui. Svarbiausias elito motyvas prisijungti prie euro zonos yra susijęs su ekonomine nauda, kurios tikimasi įsivedus eurą, iš mažiau svarbių motyvų paminėtini „vieta prie stalo“, t. y. dalyvavimas priimant sprendimus euro zonoje, ir gilesnė integracija kaip priemonė apsisaugoti nuo išorės grėsmių.