THE IMPERISATION OF THE EUROPEAN UNION AND THE SMALL STATES

  Straipsnyje, remiantis Michelio Foucault, Edwardo Saido, Antonio Ne­gri, Michaelio Hardto, Ludwigo Wittgensteino, Zenono Norkaus, Nortauto Statkaus, Raimundo Lopatos ir kitų mokslininkų mintimis, per imperinę pa­radigmą aiškinama ES struktūra, didžiųjų ir mažųjų valstybių santykiai bei pastarųjų įtakos didinimo galimybės. Pasitelkus L. Wittgensteino šeimyninio panašumo teoriją ir jos taikymo logiką, kurią naudojo Z. Norkus, įprasmin­damas Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę kaip imperiją, prieinama išvada, kad ES „per daug nukrypsta“ nuo klasikinio ar neoklasikinio imperijos tipo. Ta­čiau atsižvelgus į tai, kad neatitikimai, išryškinti taikant Z. Norkaus metodiką, yra lemti formos, bet ne turinio, teiginys, kad ES išlaiko imperijos sampra­tos prasminį krūvį, yra pagrįstas. Tai leidžia ES įvardyti kaip postmodernią imperiją. Straipsnyje orientuojamasi į ES postmodernios imperijos valdymo režimą ir pagrindinį, visus kitus centrus subordinuojantį centrą, – „branduo­lį“. „Branduolys“ pristatomas kaip esminis postmodernios imperijos atpaži­nimo kriterijus, darantis esminę įtaką visiems ES vykstantiems procesams, ypač mažųjų valstybių įtakos įtvirtinimo galimybėms. Priėjus išvadą, kad suvereniteto atsisakymas laiduoja didesnę galią, siūloma Lietuvos regioninės lyderystės siekį grįsti kuo gilesnės integracijos ir suvereniteto atsisakymo (delegavimo) motyvu.