FRANÇOIS BONO „DAIKTŲ AUTOBIOGRAFIJA“, ARBA „AŠ JUMS KALBU APIE LAIKĄ, KURIO JAUNESNI NEI 50 METŲ NEGALI PAŽINTI...“

Daiktų autobiografijoje (2012) François Bonas pri­simena kasdieninius savo vaikystės ir jaunystės daiktus sąmoningai nenostalgišku būdu. Autoriaus prieiga pasižymi dviem aspektais: 1) fragmentiškas tekstas, sudarytas iš šešiasdešimt keturių blokų, ap­rašančių senus arba dingusius daiktus, perteikiančių sudėtingą pasaulį, kuriam kanoninis pasakojimas ne­betinka, ir veriančių skaitmeninės matricos reikšmę šioje srityje pirmaujančiam rašytojui; 2) socialinis ir meninis tyrimas, siekiantis atskleisti gelminius vi­suomenės pokyčius bei parodyti vaiko ir jaunuolio tapsmo rašytoju sąlygas. Taigi Daiktų autobiografija yra ne tiek papasakota istorija, kiek to, kas gali suda­ryti istoriją, tyrimas ir konstravimas.