Les visages de la mémoire dans le roman de Patrick Modiano «Dans le café de la jeunesse perdue»

Straipsnyje analizuojami įvairūs atminties pavidalai Patricko Modiano romane Prabėgusios jaunystės kavinėje (2007). Grįsdami savo analizę dviem at­minties formomis, kurias veikale Materija ir atmin­tis pasiūlė Henri Bergsonas, teigdamas, kad egzis­tuoja viena atmintis kaip vaizdinys-prisiminimas ir kita, kuri, būdama dabartyje, pratęsia praeitį ir žvelgia tik į ateitį, mes konstatuojame, kad šiame romane pastebimi abu šios atminties pavidalai. Keturių romano pasakotojų – kalnakasybos mokyklos studento, buvusio policininko Kėslėjaus, jaunos 22 metų moters Žaklinos, pravarde Luki, ir pradedančiojo rašytojo Rolano paveiksluose – gali­ma įžvelgti patį autorių. Galima teigti, kad romane prarasto laiko ieško Luki ir autorius, kiti trys ro­mano pasakotojai užsiima tik dingusios Luki paieš­komis. Visa šio romano ir Luki istorija skleidžiasi pir­mąja – vaizduote grindžiama atminties rūšimi, tuo tarpu trys jaunos moters gyvenimo versijos, kurias išsako trys pasakotojai, yra susijusios su antrąja at­minties rūšimi, kuri remiasi pakartojimu. Studentas stengiasi išsaugoti savo prisiminimus apie Žakliną tikėdamasis, kad jie leis sukurti jaunos moters por­tretą. Kėslėjaus atmintis yra siejama su objektais-prisiminimais: savo tyrimo metu jis pateikia begalę pavadinimų, adresų, asmenų, su kuriais susiduria Luki, bet tai negali išreikšti tikrojo Žaklinos gyve­nimo. Žaklinos atmintis yra ta, kuri įsivaizduoja ir kuri padeda viską užmiršti. Galiausiai Rolano at­mintis ir įsivaizduoja, ir kartu ieško prarasto laiko, ir taip šis pasakotojas tampa Patricko Modiano an­trininku.