KALBA BARBARAI: „ISTORIOGRAFINIS TEATRAS“ IR JO POVEIKIS HENRIKO LATVIO LIVONIJOS KRONIKOJE

Straipsnyje aptariami draminio pasakojimo, t. y. pasisakymų tiesiogine kalba, paskirtis ir poveikis viduramžių istoriografijoje, ypatingą dėmesį skiriant draminių epizodų pavyzdžiams Henriko Latvio Livonijos kronikoje.Šioje kronikoje minimas Rygos miesto centre surengtas „pranašų spektaklis“ (ludus prophetarum), skirtas miesto krikščioniškajai bendruomenei, taip pat lyvių ir latvių naujakrikštams. Misionieriai teatrą pasitelkdavo katechetiniams tikslams, kai prireikdavo įtaigiai paaiškinti krikščioniškąsias doktrinas neišmanantiems ir naujai pakrikštytiems bendruomenės nariams. Dramos keliamas stiprus emocinis poveikis nuo pat Antikos laikų skatino ir istorikus savo tekstuose įterpti draminių pasakojimų.Remiantis Aristotelio Poetika straipsnyje siekiama parodyti, kad draminis pasakojimas viduramžių istoriografijoje atitinka aristoteliškuosius poetinio žmogaus veiksmų vaizdavimo reikalavimus. Skirdamas poeziją nuo istoriografijos, Aristotelis pabrėžia, kad poetas turi vaizduoti ne tai, kas iš tiesų įvyko tikrovėje, o tai, kas tikėtinai ar būtinai galėjo įvykti. Todėl istoriografinių tekstų dialogai ir kalbos per se kelia istorinės tiesos klausimą. Straipsnyje siekiama parodyti, kad viduramžių istoriografijos prieiga prie istorinės tiesos skiriasi nuo moderniųjų istoriografijos standartų, reikalaujančių nuosaikaus istorinių įvykių aprašymo. Ikimodernistinės minties požiūriu, draminis ar net poetinis įvykių vaizdavimas jų faktiškumui neprieštarauja: pasitelkiant tam tikrą, nors ir fiktyvų scenarijų, apie pavaizduotą asmenį perteikiama žinutė, kurios turinys yra svarbesnis už istorinių aplinkybių detales.Draminio istorinių veikėjų vaizdavimo prasmė ir paskirtis iliustruojama pavyzdžiais iš Livonijos kronikos, kurios autorius, norėdamas išreikšti tam tikras vaizduojamų asmenų savybes, priskiria jiems paradigminius vaidmenis. Pagrindiniai šio teksto, siekiančio pateisinti karinę krikščionių ekspansiją Baltijos kraštuose, veikėjai yra vokiečių kryžiaus kariai ir vietinės tautos, arba barbarai. Skaitant autoriaus aprašomas žiaurias kovas tarp vokiečių ir vietos gyventojų, galima būtų tikėtis ir atitinkamai niūriomis spalvomis tapomo žiauraus ir klastingo barbaro paveikslo; tačiau įdėmiau išanalizavus pagonis vaizduojančius draminius epizodus pasirodo, kad barbaro vaizdavimas nėra toks vienareikšmis. Daroma išvada, kad kronikos autorius naudojo draminį pasakojimą, kad tendencingame tekste išreikštų kitokį požiūrį.