Tylusis modernizmas lietuvių literatūroje

Straipsnis rašytas Greifsvaldo universitete skaitytos paskaitos pagrindu. Siekta supažindinti svetimkalbę auditoriją su lietuvių „tyliojo modernizmo“ (1962–1982) poezijos ypatybėmis. Trumpai pristatomos laikotarpio politinės ir kultūrinės įtampos. Poezija apžvelgiama keliais lygmenimis: analizuojama eilėraščio struktūros kaita („aš“ suskilimas, vaizduotės galia, erdvės ir laiko interpretacijos, simultaniška vaizdų tėkmė, kalbos provokavimas); dėmesys telkiamas į visos kartos pasaulėvokos branduolį – atminties paradigmą ir tapatybės ieškojimą; taip pat į šių sandų raišką: gamtos, istorijos ir mito sampyną, kultūrinę ir istorinę vaizduotę. Sekama valstybės ženklo – Vyčio – poetinė interpretacija. Daroma prielaida, kad minėtos kartos poetų kultūrinėje-istorinėje vaizduotėje svarbi Vyčio – kaip valstybės simbolio – atmintis. Poetinės atminties lauke jis – nesistemiškai ir netgi neprogramiškai – atsiranda kaip vienas svarbiausių motyvų. Vyčio ženklas „tyliojo modernizmo“ poezijoje iškyla komplikuotais kodais, motyvų pyne, neišbaigtomis užuominomis ar XX amžiaus lietuvių mene (gobelenuose, Žalgirio mūšio paveiksluose, Čiurlionio tapybos vizijose, antspauduose, medaliuose, prieškarinės poezijos tekstuose) fiksuotomis emblemomis, ir veikia kaip „slaptieji sielų pokalbiai“. Lyrinio subjekto ir Vyčio emblemos meninis „išardymas“, „išskaidymas“ – tai specifinis kultūros atminties poetinis gestas „tyliojo modernizmo“ poezijoje, meninėmis vizijomis, užuominomis nurodantis į suirusį, nevientisą žmogų ir į sužlugdytą, suardytą valstybę.