Šventosios raidės barbariškose tautose

Renesanso ir baroko laikais buvo įprasta trijų šventųjų kalbų (hebrajų, graikų ir lotynų) samprata. Drauge buvo sakralizuoti ir jų rašmenys. Straipsnyje aptariami šventųjų raidynų ir kalbų (pirmiausia – graikų ir lotynų) statuso ir likimo LDK bruožai. Vietinės kalbos, vartodamos šiuos raidynus (lietuvių ir lenkų – lotyniškąjį; rusėnų – sukurtą graikiškojo pagrindu), aktualizuodavo ir juos lydinčias vertybių sistemas. Sakraliosios kalbos LDK gyvenime pynėsi su kasdienėmis, kasdienės ėmė savo orumą iš tikro ar tariamo ryšio su sakraliosiomis, galiausiai ir vienas, ir kitas perteikiantys raidynai keitėsi vietomis; natūrali dinamika galiausiai baigėsi lotyniškojo alfabeto, kaip visą valstybę apimančio komunikacijos įrankio ir europinio tapatumo ženklo, įsigalėjimu.