Apie tautosakos pabaigos pradžią (Šiuolaikinių folkloro ekspedicijų patirtys Donato Saukos tekstų paraštėse)

Šis straipsnis skaitytinas kaip Donato Saukos darbų įtakos XX amžiaus antrosios pusės lietuvių folkloro rinkimui ir jo įžvalgų aktualumo XXI amžiaus pradžios folklorinės kultūros tyrimams refleksijos. Tautosakos pabaigos parafrazė pasirinkta kaip neabejotinai vienas ryškiausių XIX– XX amžių lietuvių folkloro rinkimo, skelbimo ir tyrinėjimų leitmotyvų. Didelius, sakytume, esminius ir neiš- vengiamus pokyčius pastarąjį dešimtmetį išgyvenančioje lietuvių folkloristikoje ypač stokojama naujas patirtis apibendrinančių, drąsesnius metodologinius žingsnius provokuojančių įžvalgų. D. Saukos darbai, nors tiesiogiai ir negausiai tepapildyti tradicinės kultūros kaitos elementų tyrimais, savo provokatyvumu bei savitomis tarpdalykinėmis paralelėmis padeda rastis minėtoms įžvalgoms. Pamąstymų, kuriuos norėtųsi šiame straipsnyje pristatyti iršiek tiek pavarijuoti, intencijos ir apmatai atėjo iš dviejų D. Saukos knygų, kurių pasirodymą skiria keli dešimtmečiai. Pirmasis – iš Tautosakos savitumo ir vertės (1970) – apie mūsų stovėjimą prieš tautosakos pabaigą. Antroji refleksija – apie sielų tyrimo dokumentiką kaip galimą šiuolaikinių folkloro ekspedicijų veiklos sritį – išskaityta naujajame Lietuvių tautosakos (2008) leidime. Tiesiogiai ir netiesiogiai straipsnyje pasitelkiamos pastarojo dešimtmečio Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto folkloristų ekspedicijų įvairiose Lietuvos vietovėse patirtys ne kartą buvo analizuojamos įvairiuose, dažniausiai folkloristikos kontekstuose, tad detaliau prie jų apsistojama nebus, aktualesniu prioritetu šiame tekste laikant būtent D. Saukos folkloro tyrinėjimus.