Nuo P. Ruigio iki j. V. Gėtės ir vėlesnių autorių: liaudies poezija ir grožinė literatūra

Kadangi Lietuvos nacionalinės rašytinės kultūros formavimąsi nuolat stabdė svetimos jėgos, vokiečių rašytojai ir mokslininkai daugiausia domėjosi sakytine liaudies kūrybos tradicija, ypač dainomis. Ryškiausias pavyzdys – jaunamartės daina „Aš atsisakiau savo močiutei“, pirmą kartą užrašyta Pilypo Ruigio (1747), cituota G. E. Lesingo, vėliau įtraukta į J. G. Herderio Liaudies dainų rinktinę ir galiausiai patekusi net į J. V. Gėtės operetę Žvejo duktė, pastatytą 1782 m.Veimare. XIX–XX a. Vokietijoje lietuvių kultūros vaizdinį daugiausia veikė romantinis istorizmas, kuriam liaudies dainų rinktinės buvo svarbesnės nei tuo metu kuriami tekstai. Netgi J. Bobrovskio romane Lietuviški fortepijonai (1965) akivaizdi ši tautosakinė estetika, o dainos perteikia lietuvių kalbai būdingą sakytinės kalbos tonaciją. Šiandien, ypač artėjant 2009 m., kai Vilnius taps Europos kultūros sostine, Vokietijos ir Lietuvos dialogą Europos kontekste taip pat galėtų praturtinti kritiška ir savikritiška liberali komunikacija urbanistinės kultūros plotmėje.