Verortung des Dichtens in Der Erzählung Meine Sprache und ich von Ilse Aichinger

Straipsnyje analizuojamas kūrybos lokalizacijos klausimas objektu pasirinkus Ilzės Aichinger apsa­kymąMano kalba ir aš. Susitelkta ties kalbos raiš­kos ženklais autoreferentiniame Aichinger rašyme. Siekis – atskleisti, kaip tekste išsidėsto, kaip veikia ir kokias reikšmes įgauna kalba, rašantysis, rašymas, raštas. Teorines prieigas teikia Martino Heideggerio kalbos filosofija bei Jacques Derrida „gramatologija“.Straipsnio dalyje „Riba kaip kalbos sritis“ apta­riamos kalbos sklaidos kūryboje bei kūrybos kalboje aktualizacijos. Kalba Aichinger tekste steigiasi opo­zicinių savybių sava / svetima sandūroje. Analizė pa­rodo, jog šią opoziciją eliminuoja besiplečiantis kity­bės atverčių laukas. Personifikuotos kalbos „sienos kirtimas“, „apsistojimas prie jūros“ erdviškai žymi ribinę situaciją, kuri yra kalbos būties sąlyga.Dalyje „Kūryba rašte“ gvildenami veikiančių figūrų implikuojami balso ir rašto santykiai: balsas yra kalbančiojo subjekto savybė, antropomorfinį pa­vidalą apsakyme įgijusi kalba prabilti atsisako. Jos būties būdas yra spektriškas, daugialypis, raštiškas. „Sustingęs rašale“ rašantysis praranda subjektyvybę ir išlieka tik kaip signatūros statusas, o „sustingusi rašale kalba“ grąžinama į rašto „būties namus“.