Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienų stepėse XIV–XVI amžiuje samprata

XIV–XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) istorijoje vienas svarbiausių valstybingumo rodiklių buvo valstybės teritorijos formavimasis. Aiškiausiai šią raidą atskleidžia tarpvalstybiniai delimitaciniai susitarimai su gretimomis šalimis, kurie teisiškai įtvirtindavo teritorijų priklausomybę. XIV–XV a., ypač Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laikais, LDK politinis darinys aprėpė plačią teritoriją, pasiekė savo apogėjų – nuo „Baltijos iki Juodosios jūros“. Teritorinė struktūra buvo „eklektiška“ ir kintanti, aiškiai egzistavo politinio branduolio ir periferijų dualizmas. Labiausiai nuo valstybės politinio branduolio buvo nutolusios žemės, siekusios Juodosios jūros pakrantę (Kijevo, Podolės, Voluinės, Braclavo teritorijos). Sunku paaiškinti jų integralumą bendroje LDK erdvinėje sistemoje ir ne vien dėl to, jog tai buvo politinė periferija, bet ir dėl jose buvusios specifinės stepių ekosistemos. Ji veikė žmonių gyvenimo būdą, socialinę ir politinę raidą. Tarpvalstybinių santykių kontekste čia susiklojo LDK valdžios pobūdis sėsliai gyvenamose teritorijose ir klajoklių totorių politinės valdžios samprata. Istorikas Feliksas Šabuldo rašė apie LDK ir totorių politinį kondominiumą XIV a.3 Šis kondominiumo elementas aktualus ir vėlesniais amžiais.