Šiaurės žemaičių afrikatų ir heteromorfeminių T–S tipo junginių akustinės ir audicinės ypatybės

Vladas Grinaveckis “Žemaičių tarmių istorijoje” ir kituose savo darbuose rašo, kad žemaičių afrikatos galinčios būti kilusios išjunginių t+s, d+s, t+š, d+š, t+z, d+ž, t+ž. Iki šiol tokios nuomonės buvo ir kiti dialektologai. Kiek daugiau diskutuota tiktai dėl bendrinės kalbos afrikatų ir heteromorfeminių TS tipo junginių. V. Vaitkevičiūtė ir E. Mikalauskaitė kalbamuosius junginius laikė savarankiškų garsų samplaikomis, o A. Pupkis iškėlė ir eksperimentiškai motyvavo alternatyvią hipotezę, tvirtinančią, kad vakarų aukštaičių kauniškių tarmėje ir bendrinėje kalboje afrikatos nesiskiriančios nuo TS junginių. Šį ginčą pirmosios hipotezės naudai, rodos, galutinai išsprendė M. Strimaitienė, kuri gausiais eksperimentais įrodė, kad bendrinėje kalboje TS junginiai savo trukme ryškiai skiriasi nuo afrikatų. Kadangi trukmė yra ryškiausias fizinis afrikatų ir TS junginių skiriamasis požymis, patikimiausias jų indikatorius, praktiškai neliko abejonės, kad bendrinėje kalboje afrikatos skiriasi nuo atitinkamų junginių. Šios išvados paskatino grįžti ir prie žemaičių afrikatų bei junginių: jau minėtos V. Grinaveckio knygos recenzentai, remdamiesi savistaba, netrukus pareiškia nuomonę, kad ir žemaičių afrikatos ne visai sutampa su TS junginiais. Tuo būdu susidarė probleminė situacija, kuri ir paskatino mus imtis šiame straipsnyje aprašomo tyrinėjimo: akustinės bei audicinės kalbos signalų analizės ir jos rezultatų statistinio įvertinimo metodais patikrinti, ar šiaurės žemaičių afrikatos ir heteromorfeminiai TS tipo junginiai yra tapatūs fonetiniai ir fonologiniai reiškiniai, ar skirtingi.