Orientacinių reikšmių struktūra lietuvių kalboje (Apie vietos prielinksnių ir linksnių reikšmes)

Apie lietuvių kalbos prielinksnius ir linksnius, taigi ir apie jų vietos reikšmes, rašyta palyginti daug. (Prie)linksniai (= prielinksniai ir linksniai) paprastai buvo nagrinėjami atsietai vienas nuo kito, dažnai abėcėlės ar kokia kita formalia tvarka, todėl akivaizdžiai neišryškinama jų funkcinių sistemų struktūra.Šiame straipsnyje, remiantis opozicijų teorija, bandoma atskleisti vienos funkcinės sistemos reikšmių struktūrą, tuo pačiu atskirų (prie)linksnių vietą, vaidmenį, reikšmę šioje vienoje sistemoje, eksplicitiškai parodyti (prie)linksnių orientacinių reikšmių bendrumus ir skirtumus.Trumpumo sumetimais tas objektas, kurio vieta nusakoma, vadinamas subjektu, o tas objektas, kurio atžvilgiu nusakoma subjekto vieta, vadinamas orientyru, pvz.: Dėk pieštuką (subjektas) ant stalo (orientyras).Čia nagrinėjamas tik konkrečių vietos santykių reiškimas, eliminuojami tokie vietos santykiai, kuriuos būtų galima pavadinti abstrakčiais – pvz.: išeiti į laisvę, būti posėdyje, eiti pas kaimyną, į pasimatymą.Darbe laikomasi nuomonės, kad, nagrinėjant vietos santykių reiškimą, skirtini du matavimai – orientacinė reikšmė ir slankumas. Orientacine reikšme vadinama reikšmė, nusakanti, kokioje vietoje orientyro atžvilgiu yra, buvo ar bus subjektas – orientyro viduje, išorėje, viršuje, šone ir pan. Taigi, pvz.: būti dėžėje, prie, virš, šalia dėžės – tai vis skirtingos orientacinės reikšmės.Slankumu vadinama reikšmė, nusakanti, ar slenka subjektas orientyro, jo dalių atžvilgiu, ar ne, jei slenka, tai kaip – artyn ar tolyn, linijiškai ar ne ir t. t. Plg.: dundėti miške, į mišką, iš miško, po mišką, per mišką, kur (prie)linksniai rodo vis kitokį slankumą (išliekant tai pačiai orientacinei reikšmei – orientyro vidui). Slankumo reikšmių struktūra ketinama aptarti kitame straipsnyje.Pažymėtina, kad lietuvių kalboje abu šiuos vietos reikšmės matavimus dažnai išreiškia vienas žymiklis – vietos (prie)linksnis. Pvz., pasakyme dundėti į mišką priel. į rodo ir slankumą (subjektas ne stovi, bet slenka, artėja), ir orientacinę reikšmę (orientyro vidų). Vis dėlto ir lietuvių kalboje yra atvejų, kai kiekviena iš šių reikšmių nusakoma atskiru žymikliu – ryškiausiai tai matyti iš dvigubų prielinksnių iš po, iš už, iš anapus ir kt. Iš, matyt, terodo slankumą (tolimą), o antrieji dėmenys turi tik orientacinę reikšmę.