Imperatyvinės kilmės diskurso markeriai lietuvių kalboje: klausyk ir žiūrėk atvejis

Straipsnyje analizuojamos imperatyvinės percepcinių veiksmažodžių klausyti ir žiūrėti formos bei jų funkcijos dabartinėje lietuvių kalboje, aptariami galimi šių formų pragmatiškėjimo požymiai, bandoma nustatyti kalbamų formų, kaip diskurso markerių, statusą. Atliktas tyrimas yra naujas, nes lietuvių kalbos percepciniai veiksmažodžiai kaip diskurso markeriai kol kas nėra tirti. Empirinės medžiagos pagrindą sudaro duomenys, surinkti iš Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno grožinės literatūros patekstynio. Nustatyta, kad, be tiesioginės imperatyvo funkcijos, analizuotos imperatyvinės formos gali turėti įvairių pragmatinių funkcijų: dėmesio atkreipimo, naujos temos įvedimo, temos nutraukimo arba grįžimo prie ankstesnės temos, prieštaravimo, nuostabos ir pan. Šiuo požiūriu klausyk ir žiūrėk formos yra multifunkcionalios, o jų multifunkcionalumas labai priklauso nuo konteksto ir diskurso. Kai klausyk ir žiūrėk formos įgyja diskurso markerio statusą, imperatyvo reikšmė išblunka, į pirmą planą iškeliama ir sustiprinama pragmatinė reikšmė, kuri yra orientuota į kalbėtoją: pasitelkdamas klausyk ir žiūrėk formas, kalbėtojas siekia užmegzti ryšį su pašnekovu ir išreikšti subjektyvią savo poziciją.