Dvikalbių žodynų tipologija: skirstymo pagal apimtį kriterijai ir jų pagrįstumas

Nors pirmieji žodynai, tame tarpe ir dvikalbiai, buvo sudaryti senovės Babilone net prieš 4400 metų (tai taip vadinamos žodžių eilės, dantiraščiu surašytos molio lentelėse), iki šiol rimtų leksikografijos teorijos studijų, palyginus su kitomis lingvistikos sritimis, yra nedaug. Teoriniai šio mokslo pagrindai buvo sukurti tik šeštame XX amžiaus dešimtmetyje. Lemiamą postūmį germanų kalbų leksikografijai turėjo Blumingtono (Bloomington) kongresas (1960), o romanų kalbų – 1968 metais publikuota Bernaro Kemada disertacija „Dabartinės prancūzų kalbos žodynai (1539–1863). Jų istorijos, tipų ir sudarymo metodų tyrimas“. To „paradoksalaus“, kaip pažymi rusų tyrinėtojas V. Berkovas, „reiškinio priežasčių yra keletas, (...) bet įvardinsime čia tik vieną jų: leksikografija nelaikoma prestižiniu lingvistikos skyriumi, ir stambūs mokslininkai retai imasi leksikografinės problematikos“ (Berkov 2004, 3). Taigi, nors po 1970 metų Vakarų Europos šalyse pasirodė rimtų tyrinėjimų1, skirtų bendriesiems vienakalbiams žodynams, dvikalbė leksikografija ir toliau liko šešėlyje. Anot prancūzų leksikografų Anri Bėžuano (Henri Béjoint) ir Filipo Tuarono (Philippe Thoiron), „viskas vyksta – vyko – taip, tarsi dvikalbiai žodynai būtų įrankiai, be kurių neapsieisi, bet kurie užsitarnauja metodologinių pamąstymų ne ką daugiau, nei atsuktuvas ar kamščiatraukis“ (Béjoint, Thoiron 1996, 5). [...]